Planas numeris vienas puikuojasi po kodiniu pavadinimu “Nuomojamas butas”. Šis planas yra dar geresnis. Su juo ir supažindinsiu.
Pirmas punktas. Užaugti ir uždirbti krūvą pinigų (toks pat kaip ir plano nr.1)
Antras punktas. Pasiimti iš banko paskolą.
Trečias punktas. Nusipirkti butą ar namą.
Ketvirtas punktas. Išnuomoti butą.
Penktas punktas. Pagyventi pas tėvus dar kokius +10 – 15 metų, kad paskolą “padengtų” nuomininkai (priklausomai nuo paskolos vertės).
Šeštas punktas. Mėgautis šeimynine laime (su tėvais).
Na ir kas dabar pats protingiausias ir apsukriausias? M? (Atsakymas juk kaip ant delno).
Taip, kad vaikai semkitės iš manęs idėjų ir mokykitės, mokykitės, mokykitės.
;) Puikus planas, bet… negi manai tėvai priimtų tave? Gi jau ir taip nusibodai per pora dešimčių metų ? :D
Gal tėvams ir nusibodo, bet.. bet tėvams aš visada vaikas, o kadangi man tėvai paskutinėj vietoj, tai aš juos gi galiu melžt iki grabo lentos, nes aš protingesnis už visus :)
Mano gyvenimo kredo -būk nagais į save riestais.
Tavo planas geras, bet ne naujas – vienos Tavo tinklaraščio skaitytojos jau įgyvendintas – nusipirkau butą, kai dar gyvenau su tėvais (nes buvau studentė ir normalu yra tėvams išlaikyti vaiką-studentą), už surinktus nuomos pinigus padariau remontą, nupirkau geros buitinės technikos, kad galėčiau dar brangiau išnuomoti. Dabar, kadangi jau esu nebe studentė, gyvenu ne pas tėvus, o pas vyrą, o butą vis dar sėkmingai nuomoju ;) Va taip va.
Man tada mistika kaip tam vaikui-studentui butą nusipirkti…kurį turi tėvai išlaikyti.
smulkmenos mano plane „kai užaugsiu=pabaigsiu mokslus“, o poto vistiek tėvai mane turės išlaikyti.
Visdėlto, gal geriau nuomotis butą, o praustis ir valgyti varinėt pas tėvus, tik va ką su drauge daryt?i…kuriai tai gali nepatikti…
ir dar. man atrodo visai nenormalu, kai žmogui yra dvidešimt penki metai, jis jau baigęs mokslus, turi draugę, o planuoja gyventi pas tėvus.
Tiesiog man kyla klausimas, kiek ilgai gali neturėti savo ploto, savos erdvės? Negi to nesinori?
Na, senais gerais mano laikais buvo išsvajotoji Amerika, aukštas dolerio kursas ir žemos NT kainos, tai po kelių mėnesių darbo už jūrų marių ir nusipirkau butuką. Pas tėvus gyvenau iki 23, kol baigiau mokslus, paskui metukus kitus vieniša savo butu pasidžiaugiau (jame gyvenau), dabar gyvenamu plotu su vyru ir šuniu dalinuos.
Na, man, rodos, jog tavo atveju viskas labai gražiai ir normaliai buvo. Laimė, sėkmė ar darbas lėmė tokius gyvenimo vingius.
Tikriausiai blogai nupiešiau situaciją, kitąkart pasistengsiu tiksliau.
Jaunuolio amžius dvidešimt penki metai, turi brolių seserų, bet vistiek nori pas tėvus gyvent. Galbūt tai truputėlį praskleis situacijos absurdiškumą.
Tiesiog nenormali situacija tiek tėvams, tiek tiems peraugusiems „vaikams“. Pirmiesiems vertėtų tiesiog išvyt, jei antrieji ir toliau „vaikais“ besijaučia.
Reikėtų, bet tėvai vaikus myli iki grabo lentos, nors tie gali būti prasigėrę su krūva priklausomybių…vaikai tėvams lieka vaikais..bent jau kiek aš mačiau realių situacijų.
Va, kad tėvą vaikai išvaro į gatvę, tai jau kitoks variantas daug dažniau pasitaikantis.
Reiktų išsiaiškinti dėl terminų – iki kokio amžiaus žmogus laikomas „vaiku“? :)
Tokių situacijų ir aš mačiau ir matau. Dargi žmonės, gyvenantys su tėvais ir gyvenantys atskirai skirtingi, atskirt galima nė nepasidomėjus jų gyvenimų istorijom. :)
Šiaip jau įstatymiškai vaikas yra berods iki 18metų, bet jei jis mokosi ir studijuoja iki 24metų turi remti, netgi galima prisiteisti iš tėvų elementus, išlaikymą.
Šiaip aš pats gyvenu su tėvais, bet jei atsirastų galimybė norėčiau išlėkt.
O dėl tų vaikų, tai tarkim mama pensininkė, o vaikui jau irgi per keturiasdešimt, bet mama jį vis dar remia ir visai nesvarbu, kad tas vaikas yra prasigėręs kartu su savo žmona, mama padeda.
Bet čia jau atskira tema.
Dėl tų 24 metų ir išlaikymo prisiteisimo – tas buvo priimta kažkuriuo metu, bet greitai buvo panaikinta, taigi palikta laisvam geranoriškam susitarimui.
Įsivaizduoju situaciją – krūvos peraugėlių su gimdytojais teismo salėje… Pabandyk šitą kokiam anglui ar amerikonui papasakot. :)