Tave sveikina Blogr.lt!
Tai tavo pirmasis blogo įrašas. Redaguok jį arba ištrink ir pradėk blog`inti!

Kas valandą, minutę, sekundę, mažiausią akies mirksnį pasaulin atkeliauja rėkiantis, klykiantis kūdikėlis.
Tūkstantinė mažyčių klykiančių kūdikėlių armija  plūsta beribiais interneto kabeliais į žmonių galvas, prašydami maldaudami „imti juos ir skaityti“  lyg Mažvydas.

Lengva ranka gyvybę  pasauliui dovanoti mokame, per tūkstančius metų žmonija jau tai įrodėme. Ir čia tas  pats – tik taukšt taukšt pirštukais per mygelius ir mažas vaikelis ant rankų susirangęs guli.

Bet daug sunkiau mums sekasi globoti ir mylėti savo kūrinį. Tai ką lengva ranka davėm – greitai pamirštam, ir pradeda klajoti liūdintis mažytis vaikelis interneto platybėse, toks vienišas ir nereikalingas. O kai kurie kaip už gimę taip ir miršta – iškart į skaitmenines dulkes pavirtę dausose klejoja.
Būna ir kitų istorijų kas ir kaip, kodėl.
Mirusieji klejoja skaiteminiais tuneliais, švieselėmis, lyg žakių jūra per Vėlines…
Gyvybės ratas sukasi.

Tikiuosi šiam lašeliui, kol kas dar tik tik nulašėjusiame nuo drėgnos olos, pavyks pasiekti jūrą ir pavirsti cunamiu.

(c) grumlinas