Vakar teko šiek tiek išlįsti miestan . Štai taip po miestą besibastydamas ir bešaldamas troleibusų stotelėje Pamačiau “Maisto banko” Reklamą ir Pradėjau mintyti.
Pradėjau žodis po žodžio analizuoti tą reklamą, kur pavaizduotas kaži kokis žmogeliukas ir te visokių prierašų, kaip šimtai duonos kepalų išmetama, pūva pienas ir daržovės (bandžiau atknisti visą tą vaizdelį, bet googlė nerado), o sugedusi mėsa nepaminėta. Čia gali būti du variantai:
- kad reklamą, kūrę žmonės buvo vegetarai ( gal tai Nomoshiti?)
- kad tiesiog mėsa Lietuvoje negenda, bet paskaninama visokiais E ir parduodama kaip geras daiktas.
Bet čia tik mažyčiai “kosmetiniai” paburbėjimai. Mane siutina teiginys, jog tų maisto produktų reikia skurstantiems, ar tikrai? Mano gyvenimiška patirtis sako ką kita.
Neneigsiu, kad Lietuvoje nėra skurdo ir to maisto niekam nereikia, tai būtų prieštaravimas sveikam protui. Mane labiau gniuždo asmenys, kurie gauna tą paramą.
Pirmais akcijos metais aš pirkau produktų, nešiau savanoriams atiduoti net vienas mano giminaitis savanoriavo.
Nusiploviau savo nuodėmes prieš apvarydamas.
Situacija Nr.1.
Kaimynka to “maisto banko” paramos gavėja, kuri pinigus taip taupo, kad myžalus plastikinėse bonkėse pro langą mėto, kad tik vandens mažiau sunaudotų, ateina po akcijos pas mani prie durų ir sako: “Gal tau reikia ryžių? Parduosiu pigiau nei parduotuvėje?”
Situacija Nr. 2
Kaimas. Pakelėje šalia parduotuvės stovi keletas kaimo chronių ir už centus siūlo parduoti maisto produktus, tik kad išgert gautų. Dzin jiems jų daugiavaikės ir alkstančios šeimos.
Situacija Nr. 3
Yra tokių žmonių kaip mano tėvas, kuriam dzin visokios tokios akcijos, tai kažkada teko apžiūrėti maisto krepšelį už penkiolika litų – ir naminių uogienių, ir brangių košių, viso ko. Yra pasiūla, yra ir paklausa.
Neturėčiau piršti jokios išvados, bet bent kolkas toks maisto dalinimas ir “perkamas gerumas” taip nusiplaunant nuo paties proceso nieko gero nedavė. Aš neaukosiu tokiam projektui ir jum nesiūlysiu, kol matysiu tokį mano, jūsų, mūsų visų paramos panaudojimą.
Gal reiktų remti tik socialines valgyklas ar ieškoti kitų būdų kaip paskirstyti paramą?
Visokių yra. Pati nemažai tame reikale esu dirbusi ir savo akimis mačiau kam tas maistas nukeliauja, pažįstu daug daug šeimų, kurios tą maistą gauna. Manau lazda visada turi du galus. Yra kam to maisto reikia, yra kam ne. O kad lietuviai vistiek pasiima ‘net jei jiems ir nereikia’, manau nestebina ;)
Paskutiniu metu bandau atsikrayti visokiais nereikalingais daiktais, atiduoti ir visaip kaip.
Bet turiu namie žmogų, kuris viską kaupia tai turime penkis šaldytuvus :) ir tikrai suprantu tą lietuvišką norą viską pas sau tempti.
Bet man skauda širdis, kai matau, kad pats neitin kažkaip puikiai gyvendamas paaukoju to maisto, kad ir nedaug, o poto matau kaip jis prakalinėjimas
Tai va tas aklas rėmimas ir man tėra „nuodėmių nusiplovimas“. Šiuo požiūriu man patinka musulmonų metodas – jie juk iki šiol tvarkingai 10% pajamų aukoja vargstantiems. Bet aukoja tvarkingai ir planingai – iš pradžių padeda artimiausiems giminaičiams, paskui tolimesniems, o tik po to „gatviniams“. Ir paramą duoda tokią, kokios reikia konkrečiai – maistu, pinigais, rūbais
mėsą irgi išmeta, bet labiausiai žmonės linkę išmesti „pigesnius“ produktus. Tas pats ir dėl ryžių perdavinėjimo – socialiai apsileidę žmonės retai patys verda sausas košes, jiems svarbiau losjonui ar cigaretėms susikrapštyti, todėl tokių mainų nei sukontroliuosi, nei išvengsi. Chronių nepakeisi, o diskriminjuoti pagal nosies spalvą ar kvapą vargu ar įmanoma. Be to, nemaišykime paramos „eurokruopomis“, kurią dalija Maisto bankas, Caritas ir Raud. kryžius, ir paramos kitais, geresniais iš IKI ir kitų maisto gamintojų gaunamais produktais – jų bomžai paprastai negauna. Tokio maisto iš MB daugiausiai gauna tavo minimos labdaros valgyklos. Jei nori įsitikinti parmos skirstymo pagrįstumu, geriausias būdas yra ateiti pasavanoriauti „Maisto banke“ – patikėk, iškart pasikeis ir supratimas, ir požiūris ;)