Interneto piratai. Antra dalis

Pirmojoje šio ciklo dalyje stengiausi parodyti, jog visokioms stambioms korporacijoms yra parankus piratavimas ir jos tai toleruoja. šioje dalyje bandysiu paaiškinti kodėl lanva nieko nepasieks.

Taigi, turime Lietuvos antipiratinės veiklos asociaciją, kuri visai neseniai prigavo 106 internetinės jūros piratus, nunešė savo su suphotoshopintus screenshotus teisingumo sargams ir dabar laukia kol DIDŽIOJI TEISINGUMO RANKA  pradės vykdyti savo misiją.

Tikriausiai ir kvailam aišku, tokio Anvos žygdarbio motyvas – apsimetus supermenu robokopu paskleisti išgąsti tarp interneto vartotojų. Manau, pasirinko labai gerą ekonominę situaciją tokiai baimei skleisti, kai dažnas lietuvis vos sukrapšto litą kitą ant duonos kriaukšlės.

Nejučiomis prisimenu, neseniai studijuotą senovės Graikijos istoriją, kai formavosi graikų miestai-poliai, vyko aršios politinės kovos dėl polio valdžios. Galime ieškoti paralelių su dabartine situacija, nes istorija linkusi kartotis ir iš jos reikėtų mokytis.

Taigi, tuose graikų miestuose-poliuose, formuodavosi įvairūs politiniai dariniai tironija ir oligarchija. Tam tikros grupės, kurios iškildamos siekė ginti tik savo mažos grupelės interesus(=Anvos siekis ginti kelių stambių kompanijų interesus). Ne veltui, to meto dainiai apdainuodavo tironus ir oligarchus kaip visokius kokius blogiečius, pašiepdami jų vidines ar išorines savybes.

Taigi, turime labai panašiais problemas kaip ir prieš gerus du tūkstančius metų. Ar galime brėžti paraleles? Manau, kad taip.

Todėl skubu atskleisti didžiausią paslaptį kas išeidavo iš politinio mūšio pakelta galva. Tai būdavo apsukrūs žmogeliukai, kurie sugebėdavo į savo pusę patraukti didžiąją dalį gyventojų, vadinamosios viduriniosios klasės, kuri net ir prabėgus tūkstančiams metų išlieka gausiausia.

Taigi toks Anvos apsimestinis teisingumas, kuris prieštarauja didžiosios dalies visuomenės supratimui apie piratavimą, neturės realių vaisių. Laimės, tas kuris išgirs visuomenės norus, į juos įsigilins ir privers juos dirbti sau.

Tikriausiai labiausiai tokį įsiklausimą į vidurinę klasę rodo iTunes pavyzdys, kur siūloma muzika už masėms priimtiną kainą, bei savo prekių ženklo tapimas etalonu, kai žmonės trokšta turėti iPod’ą, iPhone ir kitus daiktelius.

Kol nepasikeis stambių kompanijų požiūris į vartotoją, tol vyks bereikalingi karai. Galimas ateities perspektyvas bandysiu pristatyti trečiame šio ciklo rašinyje.